Žinai man niekada gyvenimas nebuvo rožėm klotas, daug kentėja…

[katulytia] Žinai man niekada gyvenimas nebuvo rožėm klotas, daug kentėja…

Žinai man niekada gyvenimas nebuvo rožėm klotas, daug kentėjau, verkiau. Slėpiau savo ašaras nuo visų, išmokau širdžiai verkiant juoktis. Kai pasirodei mano gyvenime, tai visai tapo berybia kančia, privertei kentėt, atsibudus vidurį nakties imu verkti.. Negalvok, kad aš esu geležynė ir nepažeidžiama. Esu jautri, gaila, kad tu to niekada nesuprasi… Ir visai žinau, kad tau nerūpiu, tau nerūpi mano ašaros.. Šito aš verta? Už tai, kad tave mylėjau? Buvai man viskas? Viskas ko trauškau savo gyvenime, viliausi ir tykėjau, kad amžinai būsi su manim, deja klydau ir supratau nieko nėra amžino.. Viskas kada nors pasibaigia.. Ankščiau ar vėliau.. Norėčiau sugrįšti į mūsų draugystės pradžia.. Į tas džiaugsmo ir meilės kupinas valandas, kai tikrai jaučiausi laiminga ir mylima, kai dėl manęs galėjai bet ką padaryt… GYVENIMAS KANČIA… Ir nieko čia jau nepakeisi… Tėvai manęs nemyli, tikėjausi, kad bent tu mylėsi ir būsi šalia, kai man tavęs reikės.. Bet viskas šiandien dedu tašką. Nebeskaudinsi.. Užtenka.. Atrodo širdis sprogs iš skausmo. Ir tau maža? Nori dar?! Paleisk mane.. Paleisk.. Nes pati to nesugebėsiu.. Esu per silpna.. Nors tau ir kitaip atrodo. Nesugebėjai manęs įvertint, kaip žmogaus, kuris tave mylėjo, myli ir tebemylės.. Tik jau nebe taip… Niekada tau neparodysiu savo meilės.. Geriau kentėsiu.. Mirsiu beverkdama, bet tavęs man nereikia.. Nenoriu kentėt.. Ate meile..